Basomis per gyvenimą

O čia tipo jėga, kad naujas juodas fonas yra toks kičas? Ar čia tipo bandot skatinti “juodųjų” pozityvumą ir optimizmą? Tyčia nerašiau BLOG’o, vis dar džiaugiausi senuoju, bet tai NE - vis vien perkėlė į čia. Atsimenu senus gūdžius 2005 - uosius, kai tokių nesąmonių niekam nereikėjo, ir ką, nebuvot patenkiti? Na, aišku iš visko reikia užsikalti litų ir čia todėl siūlomas profesionalus planas? Ir kas man pasakys, kada bus draugų įrašai ir kaip man juos surasti?

Rodyk draugams

Savidestrukcija, kokia, tu, sunki…

Nes naktis, nes naktį viskas kitaip… Nes verkiam abu, o aš maldauju pasakyti ir patvirtinti, kad „viskas“, kad „skiriamės“… ir pirmo padėti telefono ragelį…Ne sgal bus lengviau… Nes naktis, nes noriu susinaikinti (ar bent jau pagaliau pravirkti)… o tada verkiu verkiu verkiu… Ir palengvėja…

Kas yra meilė? Ar ji yra? Kodėl, atrodo,kad nejaučiu nieko?..

Išsiskyrėm… po to dar du kartus aiškinomės. Baisi aš merga, dėl mano savidestrukcijos turi kentėti kitas mylintis žmogus. Bet tai neteatrališka… Tiesiog aš nesugebu visko suderinti, o gyvenimas taip greitai it smėlis byra tarp pirštų…Gal tai tik pervargimas… ypač kai nemiegojau penkias paras iš eilės… ir tai tik todėl, kad dieną nesugebu mokytis, tad lieka naktys… ypač bandant per tris naktis perskaityti daugiau nei 600 psl. romaną… O dar laukia trys referatai… kurių vis vien neparašiau ir į kolį nenuėjau… ir išvis visas ketvirtadienis praleistas lovoje… nebapajėgiu išlipt… O ir dabar jau greit 4 val. ryto… O aš nemiegu (ir nevalgau), aš griaunu sau gyvenimą ir sveikatą… Savidestrukcija, kodėl, tu, tokia sunki… O už kelių valandų aš vėl turėsiu keltis ir vėl viska stas pats… bet mes važiuosim prie jūros kitą savaitę… jei išgyvensiu… nes sako, kad žmogus miršta nemiegojęs kažkiek tai parų… Neteiskit, tai tik prakeikta depresija grįžta… Bet išvarysiu. Bus viskas gerai.

Rodyk draugams

O ne, jie nėra tokie puikūs, kaip daugelio iš jūsų namuose… ir net jais naudotis neleidžiama, kada nori. Šiaip jau buvau prisitaikiusi, bet dėl to kas vyksta pastaruoju metu tai negaliu likti abejinga. Tai štai mūsų avarinių sąlygų  (kalbu apie vamzdžius ir bendra vaizdą bendrų patalpų) bendrabutyje merginoms skirti dušai yra penkių kabinų. Dar reikia džiaugtis tuo, kad jie bent atskirti pertvaromis („dzin“, kad be durų) ir kad dar bėga vanduo. Šiaip patys nėra labai baisūs lyginant su WC ar virtuvėm. Už tai nėra dušo galvučių – bet šita problema, kaip teko pastebėti, yra daugelyje įvairių universitetų bendrabučiuose. Ai, ir vanduo labai kalkėtas, todėl daugelis nusiprausę karts nuo karto ima skūsti splaiskanomis arba šiaip kūno niežėjimu ir odos sausėjimu (pastarisiems priklausau ir aš, deja…). O raktų yra keturi, todėl nusidreikia ilgiausios eilės vakarais, nes iš tų keturių kokie du nuolat paslaptingai dingsta. Bet prie šito priprantama, kad ir kaip erzintų valandinė eilė šaltoje, nuolat skersvėjų varstomoje fojė žiemą, kai reikia daug mokytis ir gaištamas laikas (kai kas atsineša knygų paskaityt – bet menkas malonumas tai daryti blausioje prietemoje). O naujieji „bajeriai“ yra tokie, kad daba į dušą bus leidžiama tik nuo  17 h iki 23 h, palyginimui galiu pasakyti,kad seniau dušai veikė visądien, tik tarp  14 – 16 h buvo neva valomi. O štai dabar juos valyti ir vėdinti prisireikė nuo  9 iki 17 h. Ar tai normalu? Ir esmė ta, kad šiandien po tokio neva valymo, nuėjus  17 h  į dušą vis vien buvo daug kur pilna plaukų… O vėdinimo sistema tai pasidarė labai „šūstra“ – vėjas pučia kiaurai „fortkes“. Kyla klausimas,kaip nesusirgti, jei perpūs netyčia. Langai duše tipo plastikiniai, o seniau ir tos orlaidės užsidarinėjo, bet dabar kažkas „protingas“ nusprendė, kad jų uždaryt nebereik, tad atsuko tas lenteles (nežinau, kaip pavadint),kuriomis buvo uždaromos orlaidės. Tai dabar kol nusirengi ir neatsisuki vandens klaikiai sušali. Žodžiu, naujos reformos „labai džiugina“ L.

Dar norėčiau paminėti apie virtuves (gaila, foto iš įvykio vietos nebus šįkart). Mano gyvenamojoje pusėje per visus aukštus virtuvių langai yra užkalti vinimis. Tai ar galit įsivaizduot kokie „malonūs“ kvapai keletą dienų tvyro kolidoriuose ir smelkiasi į kambarius (gerai,kad turiu smilkalų), kai kas nors kepa žuvį ar kotletus arba ką nors prisvilina? Motyvas užkalti langus buvo toks, kad rudenį buvo tvarkomas vienos barako pusės fasadas ir virtuvių pusėje buvo pastatyti tokie darbininkų pastoliai, tai tipo langus užkalė, kad berniukai negalėtų patekti pas paneles jais ar šiaip „belekas“ į baraką. Remontai baigėsi seniausiai, bet vinių niekas ištraukti neskuba. Esmė, ka dkai pernai pavasarį buvo tvarkoma kita pusė, niekas virtuvių langų neužkalinėjo.

Ir pabaigai apie nuostabiuosius tualetus. Kaip mano tėvas sakė, merginų tūlikai baisesni nei bernų (todėl man gėda dėl panų šiuo atveju). Ir nėr ko norėt, pasvarstykime, barakuose dažniausiai gyvena visokie suvažiavę iš kaimų, tad ir šikt, atsiprašant, pripratę kaip kaime, t.y. ant visų kraštų, vos ne sienų, nepataikant ten kur reikiant ir žinoma nenuplaunant savo turinio ir užkemšant visus klozetus popieriumi, nors stovi didžiausios šiukšliadėžės. Kartais svarstom, kaip mergos gali būti tokios šlykščios (nenorėkit, kad papasakočiau išsamiau apie „tepetus“ iš higieninių įklotų ir tamponų dažnokai aptinkamų dušuose…) ir nevalyvos. Įdomu, ar visur taip? Jei taip, tai tiesiog baisu, reikia kažką daryti. Man jau kyla noras tūlikuose pakabinti pikto pobūdžio instrukcijas, kaip elgtis šiose vietose, nes baisu, viduramžiai kažkokie… Paguoda tik tokia, kad pas mus dar nėra taip baisu, kaip asocialų gyvenamuose barakuose… Brr, prisižiūrėjau, kai skubiai ieškojom gyvenamosios vietos – neduokdie ten atsidurti.  Aš nesu snobė ar baltarankė princesė, bet kodėl turiu gyventi kaimiečių šūduose? O gal dauguma studenčių nebuvo mokytodkultūros ir etiketo normų? Retoriniai klausimai lieka retoriniais… Reikės pagaliau kažko imtis. O dabar labos nakties… ir ačiū už dėmesį J.

P.S. nekenčiu lėto, nekraunančio barakinio neto, tad paveikslėliai bus kada nors vėliau – nebeturiu kantrybės, vien įrašo neduoda patalpinti gerą pusvalandį – me piktc.

Rodyk draugams

Mintimis parašyta jau dešimtys BLOG'ų… raštu vienas… o klaviatūra nei vieno. Ilgas metas tylos. Nežinau, dažnai nėra ką rašyti. Pasiilgstu sukrečiančių istorijų ir chaosų viduje. Kažkaip viskas daug ramiau nei prieš metus… Nors maištingas vidinis nerimas išlieka, neužsislopina…o man šiandien labai šalta… esu viena dideliuose ne savo namuose… man kojas šildo svetimas tingus katinas… nors šis gestas turbūt įrodo, jog jis mane laiko sava… Sunku ir tuščia širdy. Aš jau kitokia. Net į koncertus nuo vasaros nebevaikštau… vis dar be vietos, bet jau KITAIp. Nežinau, gerai tai, ar nelabai…

Universitete pasitvirtino sena tiesa, kad norint gerų rezultatų, asmeninis gyvenimas neįmanomas. Tuo nenoriu pasakyt, kad patapau “kalike”, bet paakiai pajuodo. O šiaip viskas kaip visada. Ant šūdo ribos. Žinau,kad praeis. Tik ilgu laukti. Ir Kalėdų nereik. Einu skaityt Apučio ir juodint paakių (px, gotiškiau juk - ha ha). Tai tiek. Šiąnakt į pagalvę neverksiu.

Rodyk draugams

Gyvenimai… Kasdien jais žaidžiam ir nesusimąstom. O laikas vis bėga…. it tos laikinos smėlio kruopelės tarp pirštų… Atsimeni, kaip pajūry vaikystėj iš šlapio smėlio lipdėm pilis?..  Viskas buvo gražu… Ak tos naivios kūdikiškos akys, pilnos svajonių, tikėjimo ir vilties…. O kas yra dabar? Cinizmas? Ironija? Ir spengiantis skausmas kaužkur giliai viduje? Kasdien mes žudom save, nes netikim, kad tai kada nors pavyks iš tikrųjų…  Mūsų gyvenimai tik mūsų pačių rankose, bet vis vien kai kurie pasistatom nesugriaunamas sienas aplink, užsidarom savanoriškai į kalėjimus ir žaidžiam kraujuojančiose sielose savidestrukciją…. Kas dėl to kaltas? Principai? Paauglystės pagimdytas neišraunamas nihilizmas? O galbūt kvailumas… Nėra vienut vieno atsakymo, kaip nėra ir vienareikšmės tiesos.

O suicidiškumas turbūt tapo mūsų tautos nacionaliniu bruožu, o gal toks visada ir buvo…. nelabai man sekasi traukt berniuką iš mėšlyno, bet visgi dar stengiuosi… „Suicidal dream“… na, taip, dar visai neseniai ir aš taip kliedėjau… O kaip yra dabar? Nežinau, galbūt ATSIMERKIAU. Nors kol kas sunku vertinti, kiek plačiai. „Gyvenimas be meilės beprasmis“… „Gyvenu, nes neturiu daugiau ką veikti“… Ir kiti tūkstančiai balsų už lango ir galvoje…

Prieš keletą dienų vėl buvo pažadintas jausmas, kad vis krentu krentu ir krentu. O kurgi bedugnė? Aš joje jau buvau…  Bedugnė yr atai, kai negali pratart per ašaras žodžio, arba ,kai tų ašarų išvis nėra, o sielą viduj taip klaikiai skauda. Niekas neprivalo būti su tavimi, kad gyventum. Turi išmokti gyventi pats. Todėl daug paprasčiau yra gimti gyvūnu. Gyvenimas dažnai nėra toks žiaurus ir blogas, tik tu pats jį tokiu padarai sau.  Bet šiuolaikiniai žmonės, ka dgali būti kitaip, jau turbūt ir nebeįsivaizduoja. Ilgi metai skausmo, vienatvės ir savidestrukcijos negrįžtamai suniokoja šviesias sielos kerteles…

Rodyk draugams

   Šiandien viena boba kone visą valanda nepasigedo savo trijų metukų dukros Urtės, mergaitė laukė informacijos skyriuj, o diktorei atsibodo pranešinėt apie dingusį vaiką. Nu, bliamba, žiauru, mes tai susinervinom. Motina jos tikra kalė, gi vaikui trauma dabar visam gyvenimui. Tai priežastis paaugliškai depresijai, peraugančią į nebepaauglišką žiauru. Gaila mergaitės, blyn…

* * *

   O iš tikrųjų man siaubingai skauda kojas - pėdų uždegimas (čia pati tokį išradau ir sau diagnozavau). Hmm, vis gi nesveika daug vaikščiot… 11h ant kojų, nė minutės laisvos, gal ir “faina”… Yeah… Noris verkti… Fuck, neišeina…

  Pavargau… Aš siaubingai pavargau… Shit. Vadybininkė klausė, ar kitais metais mokysiuos (nors iš tikrųjų tai jau šiais). Hmm, sakiau, kad taip… Nors iš tikrųjų tai nebuvau tuo tikra… Nu, ir nafik, visą likusį laiką (tik nežinia iki ko) dirbsiu. Jaučiuosi šlykščiai. Nafik, aš neperlaikysiu jokių egzų… nors reiktų. Blyn, kodėl aš tokia nevykėlė?.. Manim nėbėra ko žavėtis…

* * *

  “Į viršų kyla rankos, upeliais laistisi alus… dabar geriausi mūsų vakarai…” Nu, nė velnio. Mano pasaulis ir vėl žlugo. Ir taip visad, kai tik pamanau ir patikiu supratusi “tiesą” - Fuck. O norėjau gyventi kitaip. Norėjau GYVENTI… Nekenčiu, kai nebelieka entuziazmo, nusvyra rankos, o BLOGo įrašai tampa panašūs į “Prozako kartą”…

* * *

  Norisi vaikiškai papūsti lūpas… išgerti “Kiškio pievos” arbatos, nusiprausti skaudančias kojas (vanduo gydo - šiandien aš taip tikėsiu) ir eiti miegoti…

* * *

  Visąvakar groja “The Virgin Suicides” garso takelis, Therion “Lemuria” kompaktas, ir The Sins of Beloved - vienu žodžiu, gėris…

Rodyk draugams

   “Liūdna man žiūrėt į tokią tave, nemiegančią ir… :(” - frazė iš šiandieninio pokalbio. “Ir? Ir kokią?” - nekantriai klausiau aš. “Neturinčią nieko šalia ir apsimetančią, kad viskas px :,(” - greit atskriejo atsakymas… Dieve, - pagalvojau - gi lyg pirštu į akį. Siaube, negi tai iš tikrųjų šitaip akivaizdu? Hmm, buvau priversta trumpam sustot ir susimąstyti - negerai, labai negerai.

   Dar viena draugė anksčiau sakydavo: “Man atrodo, viskas susitvarkys, kai susirasi vaikiną…” Hmm… Va, o ir Indrė neseniai padėtį išaiškino apie vėžius. Pasak jos, vėžiuj galbūt labiau nei kam kitam būtinas koks nors žmogus šalia, į kurį būtų galima įsikibti, vėžiuj atrama svarbi kaip oras. Taip, aš esu vėžys (tipiškesnė nei tipiška), o Indrė yra absoliučiai teisi… Blyn! Bet viso to nėra… Todėl nykstu ir žudau save po truputį, nes kitaip negalima. Ir kai man “paguodžiamai” sako, kad reikia rūpintis ir gyventi dėl savęs, man tik noris paniekinamai (atsiprašau labai) nusijuokt ir spjaut atgal tokius žodžius į veidą. Kad man visiškai nerūpi! Man nerūpi! Nerūpi! Nerūpi! Nerūpi! Taip, žinau, savidestrukcija… Na, bet ką darysi, aš kitaip negaliu (o ir nenoriu). Man tikrai reikia ko nors, nes tik tada man norėsis gyventi, norėsis kvėpuoti ir kurti… ir dar daugybės dalykų.

* * *

   Arba, kad ir seniau man sakė: “Parašyk jam ir susitiksit”. Neva nepraleisk dienos šūdinai. Nu, ne - galvoju - o kodėl turėčiau? Motyvuoja, neva jis man siūlė susitikt, bet negalėjau (iš tikrųjų negalėjau, juk dirbau), todėl dabar pati turiu pakviest. atseit kitąkart, jei to nepadarysiu, man gali ir neparašyt. Nu, ir nafik, lai ir nerašo! O kam man be reikalo draskyti žaizdas? Gaivinti (ar netgi kurti) kažkokius santykius, kurie vis vien neturi jokios ateities? Neturėjo jie net praeities, deja… ir jokio pagrindo… galbūt tebuvo tik kvaili vienpusiai (mano) jausmai. Tad kam man vėl skaudinti save? Ne, todėl aš nieko niekam ir neberašiau.

   O šiaip nekenčiu vienpusių jausmų, nes man visad taip. Ir niekada nebuvo nieko tikro abipusio. O banali frazė (nors jei ir teisinga), kad viskam savas laikas, manęs nejaudina ir vilties nė velnio nesuteikia. Nes tai man totali nesąmonė. Žinoma, dauguma ja tiki, nes, kad ir logiškai mąstant, kas gi daugiau belieka - gi nebėgs visi kartis ar šokti nuo tiltų su perpjautom venom…

   Klausia: “Tai atvažiuosi į “Ferrum Frost’ą” “? Ne, - sakau - nu, nafik man ten (nuotaikos visai nebuvo)? Sakau, nu, ko, metalistų kabint? “Luji kabint…” - atsako. Nu, fuck, negi ir vėl visi viską mato bei įtaria? Apsimetu nesupratusi… Sako, kad jeigu nepatinka, tai kokį kitą vienišių suras… Nu, ne esmė, kad iš tikrųjų patinka, bet negi imsi ir prisipažinsi apie tai garsiai? Nu, ne, taip negaliu… O ir jokios prasmės, nes gi tam Luji aš visiškai nė motais. Kaip toks juk ir geresnių gali susirast. O ir susiras ir tikriausiai ilgai netruks, nes juk tikrai yra neeilinis. O kas aš? O gi visiškas niekas palyginus… Tad jam nėr ką veikt su tokiom, kaip aš… kaip bebūtų gaila…et Tad, mielieji, galit svaigt nesvaigę, realybę aš pati matau. Ir ką? O gi nutyla visi, nes jau nebeturi ką tokiai kaip man pasakyti… Aš užmušu jų džiaugsmą ir viltį, kartu su savąja… Liūdna…

   Man nepatinka šitaip gyventi. Nebenoriu daugiau glaustis prie to krūtinės, kuris nė trupučio nepatinka. Ir leistis jo liečiamai… Taip negerai. Bet štai jis vėl švelniai priglaudžia ir aš leidžiu… liesti krūtinę… nugarą… šlaunis… Nesuprantu savęs, juk nemyliu… Na, kaip bebūtų jau nesvarbu, nes ala “meilužis”, berods,  grįžo pas buvusią… Gal ir gerai, nebedarysiu klaidų, gi vis vien jausdavausi nekaip… Et, nevermind…

  Einu… ir iki išprotėjimo toliau klausysiuos The Sins Of Beloved dainų… seniau negalėdavau - per daug taumavo ir kėlė depresiją. Tačiau dabar yra pats tas - tai, ko reikia…

Rodyk draugams

(nearly like you, but he's not you)

Fly into the sun, but never touch the light

Read between the lines
and maybe you'll find out
what they are made of
why they shine so bright

/…/ Už keleto valandų išeisiu į šaltą gruodžio pūgą… Įlipsiu į automobilį ir važiuosiu… važiuosiu… išvažiuosiu iš čia… ir negrįšiu. Nebent po poros dienų… Fuck, nenoriu grįžti, nes man čia negera… netgi labai labai…

/…/ Klausausi Beseech… “EagleHeart”… Man gražu… gražu ir liūdna… niūri šiandien diena, dar nė keturių nėra, bet jau tamsu šitaip…  Nešalta man… turiu kojines su rožiniais kiauliukais… o rankos kvepia papajų ekstraktu… lūpos nešvelnios… ir tu jų nebučiuosi… nebūtinai tu… tiesiog niekas to nedarys… visiškai niekas…

/…/ “Aš būsiu bjauri, aš būsiu pikta ir ciniška taipogi. Ir niekas man nebešiks daugiau į širdį, girdi?!! Niekas!” - Šaukiu ir grūmoju kažkam nematomam (o galbūt ir neesamam) į tylą… 

Man skauda… siaubingai skauda… neverksiu… nes nebemoku to… širdis manoji mirė… Galbūt dar prikelsi ją šiąnakt…

Rodyk draugams

…Kairiajame delne atsivėrė stigma…

/…/ Na, iš tikrųjų viskas buvo nevisiškai taip: tiesiog išdaužiau vakar kalėdinius senius ( ir dar keraminę boružę prieš tai)… Žinoma, netyčia, bet taip jau gavos… Senis krito iš aukštai ir kažkaip jo skeveldra sužeidė mane… Nė, nepajutau. Žaizda - tai gryna stigma, nes eina per patį delno centrą, per kažkurią iš linijų (susimaišiau tarp jų pavadinimų ir neatsimenu, kuri yra kuri). Bet tai geras… o Kraujaus tekėjo gražiai… meniškai kažkaip… Hmm, o ar tai reiškia, kad dabar mano gyvenimas (dėl “stigmos”) kažkaip keisis? Nes vis gi kliudė liniją…

/…/ Šiaip tai “(iš)protėju”: nebežinau, kas man. Geriu vaistus, nepadeda. Galvoj dabar netik tie prakeikti svirpliai (kaip nuolat) čirpia, bet dar “girdžiu” kažkokią nesąmonę, lyg į vonią stiprią srove būtų leidžiamas vanduo. Grynai toks garsas galvoj, o juk pusę dviejų nakties tai tikrai nieks nesiruošia maudytis vonioj dabar. Nu, nesuprantu ir mane tai veda iš proto , blogąja prasme.

/…/ Žiūriu dadar į savo juodai lakuotus nagus (apsilupusius, nes, nu, gi dirbau), ir prisimenu penktadienį… Tada, kai tu paprašei nuolakuot man savo nagus… ir padavei ranką… Bet, dieve, koks tatai buvo gėris ir malonumas… O ne, sakiau, išvis nieko apie tai neužsiminsiu čia… Nes neverta… Bet nežinu, kažkoks ilgesys kankina… Kvaila šiaip labai, nes tavęs nėra ir daugiau tikriausiai jau niekada nebus…  Miegu ant pagalvės, an kurios miegojai tu…. Fuck, nesąmonė viskas. O ypač mano gyvenimas.

…noriu švelnumo… ei, kas nors, priglauskit ir apkabinkit…

…nebemoku verkti… ašaromis nebemoku…

Rodyk draugams

/…/ Dieve, ir kodėl viskas visada turi baigtis sumautai? Juk man jau nebe šešiolika… Na, tai kodėl man vis bloga, kaip kad tada? Ir kodėl niekas niekad manimi netiki, kai sakau, kad man depresija? Na, kodėl? Sako, kad aš išsigalvoju, kad tai nesąmonė? Na, taip, turbūt to ir nesupras, kol patys nepatirs… Na, bet nejaugi taip sunku palaikyti ir pabūti kartu, kai man to reikia? Kodėl nuolat lieku nesuprasta ir galiausiai atstumta? Kodėl, ak, kodėl? Kodėl aš tokia viena?

Nu, ir ką? Nu, ir nieko… Nėra meilės, nėra ir gyvenimo. Ir nereik man čia aiškint apie jokius aukštesnius tikslus, kai aš nė paprasčių paprasčiausių nebeturiu… Ir nekenčiu, kai man pasako, susigalvok. Na, taip anksčiau (mokyklos laikais), kai būdavo žiauru, kad man reik bent kaip nors išgyvent iki kokio gero koncerto, ar atostogų kokių… Tačiau dabar visa tai jau nebeteko prasmės… Nes nieks visai nebežavi manęs, dėl ko vertėtų stengtis… Ir galit pykt, kiek norit, bet sau aš TIKRAI nieko negaliu padaryt. Esu, kokia esu… Ai, velniop viską. Mane pirmiausiai…

                                                                   …neapykanta sau baisesnė už viską…

Rodyk draugams