Basomis per gyvenimą

Nu ką, ketvirtadieniais pajamėm Scorpions (nuotraukų nebus). Paskui gan linksmai važiavom per naktinę Lietuvėlę namolio.

Penktadienį nėjom į paskaitas, bet už tai buvom dvejuose darbuose, kur skaitėm knygą vaikų literatūrai :). O namuose išbandėm projektorių - kinoteatras namie buvo visai vykęs :) Ir dar gėrėm baisiai skanų vyno gėrimą su ličiais.

Šeštadienį vėlgi teko padalyvauti kažkieno darbe, kur baigiau skaityti knygą. Po to buvo dvi picos ir “ZIP”, Bei vėlgi daug kino ant sienos. “Kung Fu Panda” - labai super :D.

Sekmadienį ilgai ilgai miegojom. Gavau dovanų persimoną, sako: “pagalvojau, kad norėsi”. Tai buvo tikrai miela. O paskui lauktuvių gavau naminių kibinų - oho :)

O geriausia, kad tiek daug laiko galėjom praleisti kartu nes tai taip retai pasitaiko. Sako, kad dabar be manęs jau ir miegas nebe tas :).

Ir dar labai gerai, kad pagaliau iš amerikės atėjo nauji (senuosius teko, deja, parduoti) katininiai batukai. Va, maždaug tokie:

Tai tiek, geros visiems savaitės. Šiandien išsidėjau net visas keturias paskaitas, nuo 8 h ryto - ką gi, pradžia visai nebloga :). Šiandien irgi buvo vyno. Raudono. Mmmm…. :)

Rodyk draugams

Ir ne viskas jau taip juoda realiai. Štai kokių stebuklų radau sekmadienį Belmonte, o jau kvapas išvis neapsakomas… Turiu omeny pakalnutes. Ir šiaip sekmadienis buvo labai labai geras. Ir dargi noriu pasidžiaugti, kad dar vieneriems metams gausiu bendrabutyje vietą. Visgi teisybės dar yra šiek tiek ir pas mus: vienoje grupėje vietų buvo daugiau nei norinčiųjų, tad seniūno dėka, toji vieta (pagal rotaciją) ir atiteko man. Ačiū ačiū ačiu!

O štai čia mano mieliausiojo :D dovanotos gėlytės. Fainai  ir prie sienų dera :D Ta proga tikriausiai ir kitas augintinis, vardu Kaktusas, sugalvojo pražysti. Tik pernai vienu žiedeliu daugiau buvo  :). Žiedai ir žiedai visur… Pakalnutės papieviuos ir sniegas obelyse… Pavasarį mano siela apsivalo ir atsigauna, tik va, mokytis vis vien tingiu. Bet gal kaip nors. Va, jau visi referatai parašyti :).

Rodyk draugams

Woo Hoo! Barake pagaliau (nuo vakar) turim internetą :). Tai reiškia, kad tikriausia dažniau sulauksite mano įrašų.  O šiaip man dabar prasideda ATOSTOGAI :). Tad va, važiauju atostogaut. Gerų jums švenčių :)

P.S. Bet tai kodėl ir vėl žiema? Man jau atsibodo… Greičiau pavasaris…

Rodyk draugams

Knisausi paryčiais savo patalynės dėžėj,kuri naudojama ne pagal paskirtį ir štai, kokių praeities lobių atradau :).  Kažkada pradinėse klasėse mokytoja liepdavo visiems nupiešti atminimus gimtadieniui, na, aš tokių niekad negaudavau, nes mano gimtadienis nedekingai būna vasarą,kuomet visi atostogauja, bet štai, ketvirtoje klasėje išaušo ir mano diena, pasveikinimus gavau ir aš. :). Nesvarbu,kad  anksčiau :)

Skaitau ir žvengiu, dauguma tokie nuoširdūs, su piešinukais. O čia keletas geresnių, rašytų berniukų :D. Viename, kaip ir pasiūlymas draugaut. Ot, durna buvau, kad  tai supratau, tik po tiek metų :).

Pasiknisus giliau, suradau visą didžiausią dėžę nuo batų, pilną prikrautą laiškų… Dieve, juos  visas mano gyvenimas… Kaip norėčiau,paskaityti ir savo rašytus, juk visa paauglystė, paslaptys, džiausma sir liūdesys juose… Atsiradus BLOGui,kažkaip baigėsi ir laiškų rašymas, trukęs ne taip ir mažai metų. Kai kurie draugų ir buvusių draugų laiškai nerealūs, nors imk ir spausdink. Tiesiog bestseleriai apie pabėgimus iš namų, pirmąją meilę, asmenybės ieškojimus, dvasios kančias ir kitus nuostabiausius ir nelabai dalykus.

O štai čia keli sąsiuviniai, į kuriuos rašydavau, kokias knygas tuo metu perskaičiau, kažkada mokytoja liepė tokius užsivest, bet paskui pačiai pasidarė įdomu, taigi tęsiau :). Laikotarpis kažkur 7 - 9 kl. Net, neatsimenu, prie kiekvienos knygos aprašymo, dar ir po atitinkama piešinuką :).

Na, o čia pilniausia “papkė” paauglystės favoritų: straipsniai, iškarpos, plakatai apie didžiąją paauglystės aistrą HIM. Rinkta kažkur nuo 15 metų :)

Taip gera, atrasti tokių dalykų, vėl viską prisiminti… Visgi buvau visai laimingas vaikas :).

Rodyk draugams

Šiandien gavau leidimą įsibrauti į dviejų žmonių slaptą erdvę. Tai buvo Jurgos rašyti beveik prieš metus) laiškai vienai mano draugei (ačiū jai labai už tai).  Nesijaučiu sutepusi tą intymumą, kaip tik po tų laiškų kilo be galo daug minčių, kad net nutariau čia parašyti. Tai kažkas nerealaus: iš jų sklinda tokia šviesa ir paprastumas…Beje prieš keletą dienų buvo aplankyti Jurgos. Nunešėm rugiagėlių… Ten jau žydi rausvos gėlės (kaip mano tėvas pasakytų “ledinukai tokie”), susiradom taros ir palaistėm jas. Šalia vaikščiojusi bobulytė tikriausiai pagalvojo,kad mes kokios giminės, užkalbino mus. O mes tik juokėmės. Ar ir vėl braunuos į draudžiamą erdvę? Nežinau, kažkaip nesijaučiu. Jurga sava, gal net pernelyg sava. Ir aš taip džiaugiuosi, kad dar yra kažkas ( be knygų), leidžiantis prie jos priartėti, pabūti su ja. Man apie ją pasakoja bemaž viską, o aš virpu iš nekentrumo – dar dar dar! Su Eugenija susiradom tokią ypatingą vietelę prie Vilnelės. Ten yra toks „akmenas“ , su delno ir pėdos įspaudais, kur galima sėdėti, gerti alų (ką mes retkarčiais ir darom tenai J), sumerkti pavargusias kojas į šaltus, sraunius, pursluojančius vandenis ir jaustis laimingai.

* * *

 O šiaip tai man vis dar sesija. Liko du patys baisiausi – visuotionė literatūra ir leksikologija. Duok, Dieve, kad būtų be skolų, nes nuo to daug priklauso, kur gyvensiu kitais mokslo metais. Kaip bebūtų, vis vien ir dabar esu už brūkšnio skirstant bendrabučio vietas, ai,kad pas mus daug visokių peripetijų… Nenoriu į jas dabar gilintis. Žodžiu, aišku tik viena, kad kvepia permainomis. Jau nebeturėsiu savojo 4B, vėl reiks jaukintis naują erdvę… Taip, per visą šį mano laiką in Vilno, jų tikrai buvo nemažai. Vakar susitikau (ir vėl) savo exlove, vis dar negaliu ramiai lyg niekur nieko praeit. Shit… Pernelyg greit įklimpstu ir ilgam. Ir nelaiminga. Ir px, praeis J.

Va, dar noriu pasakyt, kad mane be galo traukia šviesūs žmonės. Kalbu apie penktadieninį senosios literatūros egzaminą. Buvo nerealu, ir visai ne todėl, kad gavau devynis (būčiau dar kalbęjus ir kalbėjus), bet tiesiog, kad Patiejūnienė nuostabi ir aš apskritai pirmąkart gyvenime laisvai jaučiausi laisvai per egzaminą ir galėjau būti savimi. Tai nuostabu. Tiek daug juoko ir šypsenų.  Kiti dėstytojai taipogi galėtų pasimokyti kaip sukurti panašią atmosferą, tuomet tikrai būtų mažiau streso…

Tiesa, dar nusipirkau naują knygą – Ugnės Barauskaitės „Dešimt“. Turiu pasakyt, kad postmodernas yra šaunus dalykas, o ta knyga apskritai mane veža J.

„Įsileisti gaivos…“ – sugalvojau anądien, kai su Jūrate ir Rūta rūkėm virtuvėj prie atvirų langų. Dabar dažnai man kažkaip į galvą šauna visokios frazės/ pavadinimai (tik gaila,kad be tekstų). Labiausiai kamuoja, tiksliau neduoda ramybės, tas „Basomis per stiklą“. Na, gerai, parašiau kažkada BLOG‘ą tokiu pavadinimu, bet kažkaip dar negana – norisi dar ką nors daugiau šiuo „klausimu“ „išgimdyt“. Įsivaizduojat, buvau susigalvojusi tokią nesąnonę, kaip užsirašyti TAI ant maikės (bet po to norėjau „užsimaliavot“ ir Jurga Ivanauskaitė arba kur nors išsisiuvinėt J.I. – visiškas absurdas, tiesa? J). Tai va, „Basomis per stiklą“ – ak, kakaja krūtaja aš, jė (žvengiu dabar). Tipo bernai daugiau dėmesio parodytų? Cha! Na, gal, nes gi sako, kad tipo pagal išvaizdą sutinka, o čia tipo neįprasta, įdomu. Nesuvokiu, kodėl čia tai kliedžiu. Jūratė sakė, kad mano žalioji suknė žiauri (iš serijos ala kūrva) ir dar klausė, kodėl iš mano iškirpčių nuolat virsta krūtys. Nesąmonė, man tai kas. Man patinka ir gražu, ir visai ne todėl, kad noriu prieš ką nors neva pasirodyti. Nors, blemba, gal čia pasąmonė žaidžia su manimi? Gal visgi noriu ką nors prisitraukt? Na, noriu, bet tik ne tokiu būdu, nes taip tai tik visokie atitinkami užkimba, su kuriais nieko gero niekad ir nebūna. Ai, žodžiu, nežinau – ot, ta pasąmonė. Ot nenaudėlė J.

Ai va, dar ėmiau užsiiminėt tokiais dalykais kaip žalių agurkų kaukė ant akių. Tikrai padeda ir atgaivina, nes, kai nuolat einu miegot po 3 h nakties, visgi savijauta nekokia būna dažnai.

Saulė negailestingai plieskia per langus ir tai darys dar gerą pusdienį – jaučiuosi lyg saunoj, o užuolaidų neturim. Prasidėjo degidracioja. Vadinasi, išvada tokia, kad reiks maut kur iš namų (tik dabar tel. ryšiai sumąstė streikuot). Mažu vakarop dar ką nors raštelsiu. O kol kas tiek. Iki visiems.

P.S. įkelti paveikslėlių kol kas nėra nei laiko nei galimybių, bet po kiek laiko jie tikrai bus :).

Rodyk draugams

Baubas

/…/ Tai gerulis čiūčia liūlia, tiems, kurie lovelėj guli , patalėliais užsikloję sau gržiai gražiai sapnuoja… a aaa a aaa… Čiūčia liūlia naktį baugią, kai gali pakliūti Baubui. laimė tam, kas naktį miega ir aplink nemato nieko… a aa a aa…

kada gerumu susitarti negali bu bu bubu negelbsti saldainiai nei švelnūs žodeliai bu bu bubu pasaulį išgelbės vien baimė ir siaubas bu bu bubu AŠ Baubas aš Baubas aš BAUBAS Visi manęs klauso, visi manęs bijo bu bu bubu ir žmonės ir žvėrys, vaikai ir galvijai bu bu bu bu visi tiktai dreba ir staugia it povai bu bu bubu prieš Bugį prieš Bugį prieš BAUBĄ  Aš tykau už visų kampų bu bu bu bu kas tik pakliūna, tą čiumpu bu bu bu bu aš pats baisiausias aš pats žiauriausias aš pats baisiausias iš baubų bu bu bu bu ….

Rodyk draugams

KOL MATAI

Naktis juodais sparnais atskris
Užges akių šviesa ir lyg sapne
Šalti jos atspindžiai išnyks
Juodam vidurnakčio dangaus fone

Kol dar matai ir kol girdi -
Kol žodžiuose ne vien tyla
Nėra mirties yra viltis -
Lyg saulė tunelio gale

Kur tu esi? tavo siela ugny!
Tik dvejonės šalia ir jausmai netikri…
Jeigu lauksi aklai pažadėto dangaus
Tik niūri tuštuma tavo sielą priglaus…

(šiandien ši Thundertale daina idealiai tiko dvasinei būsenai)

/…/ Šiandien aš buvau šauni - ogi nuėjau ir pati viena susiradau mokyklą, kur reik parašyt prašymus dėl perlaikomų egzų. Nė nesitikėjau, jog ten taip lengva ir paprasta bus. Nu, nežinau, kažkaip viską ten padarius, pasijautau kažkaip neapsakomai laiminga. Juk tai pirmasis žingsnis. O dabar reikės mokytis. Ryt einu pas Laimą, vakar irgi buvau. Tokį esė iš “Šiaurės Atėnai” skaitėm apie tinginystę ir kitas nuodėmes. Jo, ten daug tiesos kiekvienas sau radom, o Laima klasė, kiek mes turim patys savęs. Aš atsakiau,kad save turiu tik naktimis, nes juk naktimis viskas būna visai kitaip (geriau ir ramiau dažniausiai, žvelgiant iš dvasinės pusės, kas man ir yra svarbiausia). Nors kita vertus, šiandien ir dieną savęs turėjau pakankamai daug: perėjau skudurynus ir apsipirkau kaip MOTERIS, taip sakant . Du diržus, dvi bliuskutes ir vestuvinį (nes nejuodą) korsetą… Va, o pietums valgiau tinginį su kava. O dabar klausau jau antrąjį The 69 Eyes albumą. Ramu. Eisiu skaityt tikriausiai. O ryt į koncertą.

* * *

Atrodo, judėsiu mažais vėžliškais žingsniukais (nors vėžliai iš tikrųjų laksto greit - žinau, juk turėjau tokį kažkada), na, ta prasme, dėl mokslų… Šiemet bus lietuvių valstybinė interpretacija, o kitąmet gal anglų ar vokiečių (dilema, ką rinktis, juk vokiečių buvo pirmoji mano kalba, o anglų reikėtų nuo nulio pradėt, nes nėra pagrindų), na, gal dar ir matematika. Pirmą žingsnelį žengiau. O daugiau nebeplanuosiu, nes po to , jei (kai) nepadarau vieno ar kito dalyko, imu jaustis kalta. O tada jau ir … Ne, geriau nebepradėkim apie tai ir vėl.

PAUKŠTĖ

Ne tas žmogus esu jau, kurį prašei
Ne tas žmogus esu jau , kurį meldei
Esu tik pilkas paukštis nusvilusiais sparnais
Tuo kuo tikėjai , to negavai

Naktis ir vėl apsaugos, atgaivins
Naktis labai trumpa juk , su ja išskris
Mano šešėlis ir prigimtis
Auksinio sapno auksinė paukštė pakils

Skrisk, o paukšte, auksiniais sparnais
Tegul tamsoj išnyksta nakties kerai
Tegul tamsoj pakilus , tamsoj užgimus
Maža viltis
Skrieja lyg paukštė tolyn tolyn…

Aš būsiu amžiais kol tu ateisi čia
Pilies griuvėsiai jau dūli paslapčia
Naktis labai trumpa juk , juk tu gali skrist
Tavo sparnai nebuvo pakirpti

(šiandien itin dera Thundertale ir The 69 Eyes)

VISKAS BUS GERAI

Rodyk draugams

/…/ O aš noriu… Noriu, kad mane apglėbtų Angelas… Kad kvėpuotų mano plaukais… Kad glostytų mano nuogą nugarą… Kad bučiuotų kaklą ir krūtinę… Ir jaustų širdį… Ir kad girdėtų… Kad pirštai slystų švelnia oda… Kad liestų… Kad glaustų ir kuždėtų… Didžiausias mano noras - bučiuoti užmerktas kieno akis…

/…/ Susitikimas su Laima visgi įvyko . Vėl teko atsidurti “Randevu” kavinės rūsy ir dalyvaut avies vilnos patalynės pristatyme… Antrasyk išklausyt propagandą apie patalynę, kurios nieks neperka… ir nemokamai gaut taurę (šikart baltojo) vyno, bei vištienos kepsnį… ir visiškai atsitiktinai sutikti kitą (Rasą) lietuvių kalbos mokytoją iš mano buvusios mokyklos ten pat. Geras … Ir jos abidvi nori su manimi dar susitikti - miela… ir Violeta (buvus bendradarbė, padrūškė mano ) nori… Netikėta ir faina, kai taip… kai tiek norų tą patį vakarą… Retai man taip juk būna… Sweet… jaučiuos kaip plakate (kur tokia mergaitė raudona suknele ir daug rankų ištiestų į ją - turėjot matyt stotelėse) savižudžiams, iš serijos: ” man reikia tavęs”…  

Po visko dar užėjau į “IKI” - šampūno, šokolado, sezamų “lipinio” ir pirmiausia, arbatos iš vaistinės… Ant dėžutės rašo, kad nervų sistemą raminamasis vaistažolių mišinys. O tada važiavau troleibusu. Po kiek laiko įlipo ir atsisėdo šalia toks pagyvenęs vyras. Ir ėmė kalbint, prieš tai paklausęs, ar nesutrukdė. Hmm, bet vis galvoju, kodėl gatvėj ar troleibuse mane visad tik tokie užkalbina… Nejaugi drąsos daugiau? O gal nuovokesni už jaunimą? Ai, nežinau… O jis tiesiog stebėjos, sakė, kad mano šitokia gera aura… kad jei tik galėtų, nepaleistų mažiausiai tris valandas… sakė, kad graži… ir akinukai tinka… O man tai tekėlė tiktai šypseną , nes gi , blyn, kodėl gi to negaliu išgirst iš to, kurio reikėtų… Sakė: “ne tau, Martynai, mėlynas dangus… o kažkam kitam” Hmm, negi tikrai? Ir kas bus tas kitas? Vit sakė, kad pasak jos tėvo astrologo prognozių tas kitas tikrai bus… ir kad iki 25 m. ištekėsiu… ir turėsiu vaikų… Negi tikrai? Aš taip bijau patikėti… o ir šiaip… kažkaip nerealiai kol kas visa tai skamba…Hmm, turbūt todėl geriausia negalvoti… Kol kas tik noriu, kad Angelas apglėbtų…

Labanakt… :*            

Rodyk draugams

…noriu…  

 /…/ Per Kaledas turbūt beveik visi,rašantys čia, būtinai  paminėjo apie šventes - o aš nė žodžio nerašiau  - va, tai atseit dabar yra dėl ko džiaugtis ir didžiuotis savim. Che, juokauju… Na, kaip bebūtų, suvalgiau visus, Kalėdoms gautus, saldainius, šventės jau praėjo, prasidėjo darbai. Šiandien (vakar, ketvirtadienį) Mirtišė (Greta), palyginus, buvo labai gera… ir Liolė gera… Hmm, tai skirtumas dižiulis dirbant, kai nieks neknisa proto. Vėl imu pamilt kanceliariją… Bet, žinokit, vien tik dėl knygų - šiandien jų gavom be galo daug. Va, buvo ir su štai šitais kūdikiais… Hmm, o šiaip jaučiu, kad man ir vėl kažkokie neįprasti jausmai prabunda… Aš myliu vaikus… ir noriu… Žinoma, neįsivaiduoju, ką ir kaip reiktų daryt, jei realiai - bac! - ir atsirastų… Bet vis gi man patinka pamąstyt ir įsivaizduoti tai… Na, kaip atrodytų pilvas… vaikelis ir šiaip… Nu, nežinau, man tai įdomu. Šian dar tokią knygą varčiau, vadinasi “Gimimas” - ir tai nekokia sušikta biologijos vadovėlio tipo knyga, o tikras albumas, ten daug embrionų nuotraukų. Bet tai kokie jie įdomūs… Hmm…

O šiaip,  va, dar patarčiau užsukt į http://www.mttu.com/abort-pics . Na, čia nerasit šitų kūdikių, bet rasit kitokius… Manau, abejingų neturėtų likti… Kažkada mokykloj per tikybą rodė, fone skamba graži daina…         

Gyvenime būna labai šviesios naktys,
Lig ryto siūbuoja naktelės žiedai,
Naktelės žiedai dangaus pakraščiais,
Skiautelių baltų pilna jos siūbavimo.

Kada gi paliausi, širdele manoji,
Siūbuot, siūbuoti naktelės žiedais,
Siūbuoti naktelės žiedais, naktelės žiedais?

Pjausiu pripjausiu žiedų baltųjų,
Kuomet pasiilgsiu šviesaus šviesumo.
Šviesiu šviesiuosiu savo širdele,
Naktiniu žiedu palei tavo kojas.
    (ne šita daina, aišku, skamba, bet ši irgi graži)                                                             

* * *

O ką aš? O gi nieko - ačiū, gyvenu gerai… Toliau žaidžiu Theatres Des Pamišėliai (ot, ir ne des Vampires)… Toliau statau sienas… Hmm, gal kada nors ir sugriausiu… gal… kada nors…

Šiandien, bedėliodama knygas, pamačiau dvi merginas. Nu, ir, bliamba, juk aš jas pažįstu! Vienos vardas Aušra, o kitos nebepamenu… Blyn, gi kartu prieš kokius trejus ketverius metus tąsėmės mieste, gerėm “Galeroj”, buvom Edgos tūse. Jos buvo šaunios panos. Pankavo, metalavo, vėliau kažkuri lyg ir gotavo (geri žodžiai  ). Atsimenu, rodė ką tik padarytą tokią šūstrą savo tatuiruotę…  Hey, bet tai kur viskas pasidėjo dabar. Nuo tų laikų jų ir nebemačiau juk. Aušra jau ir vaikelį turi. Geras, kokios jos pasikeitusios, užaugusios, o ir šiaip… Hmm, įdomu buvo,bet jos tai neatpažino manęs, turbūt neatsiminė… Blyn, šitiek pažįstamų atsirado, o ir išnyko daugybė per visus tuos metus - hmm, geras…

O štai mano knygų lentyną (tiksliau Ivanauskaitės ”kertelę”) papildė šios dvi knygos. Kaip žinia, man patinka Ivanauskaitė (ir vis vien aš kada nors su ja tikrai susipažinsiu! - taip ir pasakiau mamai), tai va, “Raganą ir lietų” jau seniai norėjau įsigyt, tai trečiadienį pagaliau ėmiau ir nusipirkau. Ot, tyčia ir spontaniškai. Indrė liepė taupyt pinigus… Px, negaila Ivanauskaitei (bet šiaip manęs negalima leist prie knygų, nes noris visų). Va, o vakar, atėjus į darbą, pamačiau, kad mes jau turim ir naujausią jos knygą. Vaje, o aš ir nežinojau, kad tokia yra - fuck, nu, kaip gėdinga… Blyn, nu, negalėjau nenusipirkti ir jos…  Dar nė vienos nepradėjau skaityt.

Rodyk draugams

/…/ Ak, kaip man patinka vakarėjanti diena (vakaras) senamiesty… Šiandien buvau nuvažiavus tenai… ieškoti kalėdinių dovanėlių… Kaip faina: mažai žmonių (nes visi gi siaubia prekybos centrus - ot, lochai), mielos, arbata kvepiančios parduotuvėlės ar kavinaitės, kur galima gaut pašildytą bandelę su daržovėm ar dešrele (čia pagal skonį kiekvienam, bet man norėjos abiejų).

/…/ Dar pagalvojau, kad jeigu snigtų, tai išvis viskas taptų be galo kalėdiška (ir faina). Ir ką jūs manot, ogi iš tikrųjų neilgai trukus iš dangaus lėtai ėmė leistis mažutėlaitės tarsi angelo sparnų plunksnų snaigės… Buvo nerealu, tokiom akimirkom aš tiesiog myliu vakarus senamiesty. Nutariau negadinti nuostabios vakaro idilės ir tyčia šiandien neiti į prekybos centrus. Gana man jų - jau tiesiog koktu! Juos palikau rytdienai (tiksliau jau šiandienai, nes db jau greit 1 h nakties).

* * *
/…/ Moterys kaip katės: iš pradžių susipeša ir būtinai susipyksta, bet po to tampa švelniausiomis būtybėmis, kurios myli ir globoja viena kitą… tarsi seserys. Taip būna bent man dažnai, nors db viskas ėmė kartotis atvirkštinė tvarka…

/…/ Ai, dar šiandien sužinojau, kad darbe buvau stebėta kažkokių tikrintojų prieš keletą sav., tai db mano pavardė kabo garbės (atseit) ir pranešimų lentoj. Va, kaip šūstrai . Atseit mano bendravimas buvo malonus ir neva padėjau išsirinkti tinkamiausią elektrinę girliandą. Geras, ką? Va, bet šiaip tai jau jaučiuos tikra girliandų asė - konsultante būt galėčiau… Hmm, gal ir neblogai…  Ir gal pagaliau vadybininkės (ir kitos kalės) nevarys, kad atseit blogai dirbu - fuck, užknisa juodai. Nu, nieko, viskas susitvarkys…

                                                                                                                          …myliu, bučiuoju…

Rodyk draugams