/…/ Grįžau namo, ir pirmoji klausoma muzika buvo “raudonųjų karštų čili pipirų”, dvi jų geriausios dainos ” Californication” ir “Other side”. Klausant pastarąją, prieš akis iškyla mokyklinis aštuntos klasės plaustų žygis su tikybos mokytoju Merkio upe. Tiksliau pirmasis vakaras. Ir Laužas. Ir U. ant nepatogaus rąstgalio su gitara rankose. Ir ji tada dainavo “Other side” - buvo nuostabu (net forsai klausės). Shit, atrodo, tikrai beviltiškai pasiilgau U…. O dabar klausausi Moby “South side”. Hmm, šiandien mano visos dainos apie visokias puses… shit, trūksta pilnatvės man, matyt. Na, nematyt, bet iš tikrųjų, ech…
/…/ Bliamba, o pirmai buvo kitaip. Aš turėjau mažytę ateities viziją, kas šiaip itin reta, nes kai pagalvoju ar išgirstu žodį “ateitis”, iškart galvoj nusitapo vaizdas, na, iš tikrųjų jokio vaizdo nėra, o vien tik aklina tamsa ir toks nejaukus jausmas, lyg vaikystėj einant naktį vienai per kambarį, kai ničnieko nematai, o daiktų kontūrai atrodo be galo baugiai. Na, bet grįžkim prie esmės: namo iš darbo važiavau “mikriuku”, o jame vairuotojas turėjo televizorių (gera idėja, siūliau ir tėvui, bet nepasirašo) ir ten rodė “Grožio fabriką”, matyt, dėl tos laidos mane namie aplankė vizija. Pagalvojau, kad, bliamba, dabar nebereik leist pinigų visokiems niekams (na, bent jau ribot, nes gi vis vien išlaidos bus neišvengiamos), ir man dar reik keletą metelių kitų padirt toj “Maximoj” (nors ją, pasak Nulio, ir daužyt - šiaip pritariu, bet vis gi BET…) ir susitaupyt reikiamą sumą pinigų. Na, tam, kad galėčiau pasidaryt dvi operacijas. Ak, pagalvosit, kaip banalu. Bet ne, nes nieko mažint ar didint neketinu. Aš tik noriu normalaus regėjimo: kontaktinių lęšių nesidėsiu, o su akiniais prabūt visą gyvenimą tikrai nevilioja. Na, mano regėjimas nėra dar siaubingai tragiškas, tad manu lazeriu būtų galima ir visai pataisyt, juolab, kad kažkur kažką tokio esu skaičius apie tai. O kadangi regėjimas nėra dar toks ir siaubingas (vis dar viliuos, kad minusas nepasiekė dviejų), tad gal ir labai brangiai nebūtų. Na, šiaip tai neįsivaizduoju, tad reiks rimčiau pasidomėt. Tad štai kokia pirmoji operacija, na, o antroji… ai, nesinori čia viešintis per daug… estetiniai kompleksai vis gi, bet irgi galvos srity (neprotinėj, jei ką). Va, tai pagalvojau, padirbčiau ir išsipildytų troškimai bent tie. Kadangi per tiek metų paprotingėčiau (hope so), tai gal pradėčiau ir mokytis, nes gal atrasčia savą sritį. Nors kita vertus, galima ir dirbant mokytis, pavyzdžiuj, neakivaizdiniu. Hmm, bet kažin ar net šitaip įstočiau, jei, tarkim, šiemet taip ir nepersilaikau kai kurių mokyklinių egzų valstybiniu lygiu.
Tai vat, taip, man buvo trumpam “susišvietę”, tipo beveik žinojau, ką daryt. Hmm, bet dabar ir vėl kažkokie grūzai apėmė, o ir “vizija” susitraukė iki žirnio dydžio. Shit. O baigiantis darbo dienai irgi kažkodėl (visai netikėtai) ėmiau ir susitraumavau. Aš nežinau, kas man daros: lankstau vaikiškus drabužėlius ir kartais man staiga taip užsinori turėt dukrytę… bet taip skausmingai užsinori. Arba tvarkau šiandien daržovių ir gėlių sėklas iš ryto, ir aš jau užsimanau savo kampelio žemės, savo sodo (tik mano vienos, be jokių ten tėvų), kur galėčiau visa tai pasisėti ir auginti, tarkim, lubinus, agurkus ar žirnius. Nu, nežinau, bet dažnai man užeina tokie “šeimyniški”(gal TAI ir ne tuo žodžiu paminėjau, bet nežinau, kaip dar išsireikšt) ilgesiai.
Bet neilgai trukus ir kažkokia šyza “pareina” ir man atrodo, kad man noris susipjaustyt sau riešus, apsivyniot juos bintais, taip pat ir kojas (na, pavyzdžiui, visai kaip Amy Lee iš “My Immortal” klipo)… apsivilkt baltą suknelę, prisipint į plaukus baltų gėlių ir šitaip atrodant, išeiti į viešumą… Nu, ir būti tokia pamišėle, suicidine šyza. Nežinau, tai tikriausiai dėl ilgesio. Bet aš bijau sau riešus pjaustyt, nes labai skauda (”bandžiau” juk, nors ten ir nesiskaito). Ir visa tai visai ne dėl ir net ne iš serijos: “mes gotai… mes depresuoti… pasikarkim savo fantazijose” (mėgstu šią frazę).
P.S. ir velniškai noriu vyno… ir vyro… jau nebetiek kūniškai, kiek dvasiškai… Šūdas, prakeiktas vienišumas… ir niekada nesiliaujantis ilgesys. Na, taip, aš puikiausiai ir pati žinau, kad tokių kaip aš yra tūkstančiai, bet tai vis vien manęs nepaguos ir neramins. Visai neseniai, beinant iš koncerto namo, Mr.P paglostė man galvą (o gal skruostus… o gal viską iškart - nebeatsimenu faktų) ir taip rimtai bei gailiai pasakė: “bet tu liūdna…” Jo, na, bet taip jau yra.
P.P.S. o narciziukai pasipuošė šeštu žiedeliu - nuostabu.
labanaktis visiems jums:*
Rodyk draugams
Įrašų RSS srautas
as irgi noriu atiskratyt akiniu… kaip visada yra gresme, kuria per reklamas nutyli, gana sunkus pooperacinis laikotarpis (kai kam), kaina didele (4000-6000 lt, kai paskutini karta domejausi). nezudau tavo vizijos, bet opercijom kuno siela vargiai ar pagydysi… <mano nuomone cia tik>
o ilgesiai… ech kankina jie ir mane. bet sukuosi kaip ziurkenas rate ir stengiuosi negalvot (ne visada pavyksta). as optimistiskai save raminu, kad ir man ateis laikas…
p.s. o tas berniukas is nuotraukos - ech….
kūno (akių) operacija ir neketinu pagydyt sielos, bet norisi bent fiziškai pagaliau jaustis pilnaverte. Norisi iš tikrųjų matyti. Velnias, jei tikrai tiek kainuoja, tada vien dėl akių metus dirbt reiks, eina nx…
apie operacijos esme —> http://www.sugihara.lt/index.php?id=202&lang=LT
malonioji dalis - kainos —-> http://www.sugihara.lt/index.php?id=224&lang=LT
cia aisku Vilniuj, mandram centre, bet greitai neradau kitko (kaune daro taip pat). kainos visur panasios… as tai irgi svajoju uzsidirbti tokiam dalykui, nes akiniai nepatogu, lesiai nesaugu ir terliones daug…
gera turet svajone, gera jos siekti ir buti laimingai pasiekus :).
ryt reiks pasigilint, nes dabar jau nėr kada - reikia miegot. O šiaip žinau, kad Vilniuj. Taip, gera turėt svajonę, bet kalbant apie mane, tai tebuvo mažutėlaitė vizija… et.
P.s. neištvėriau - pasigilinau, nu, jo, kainos siaubingos… žiauru, bliamba, kaip man užkalt apie 10 "štukų", nes nu ir kitkam reiks… Et, vis gi viskas lieka nerealu…
P.p.s. Hmm, bet tai įdomu, o kuo gi sielą gydyt reiktų…. ech… jau visai nuliūdau.
Redagavo EmmyRossum 2006-02-21 01:49
operacija ne visada pavyksta, ir gali būti dar blogiau! Čia visai rimtai.
Ar niekad nepagalvojai, kodėl tie patys akių gydytojai nešioja akinius? Arba plastinės chirurgijos specialistai nėra bredai pitai ar dikaprijai?
Jo. Biškį brangu. Bet man atrodo, kad gali būt visokių paskolų su normaliom sąlygom ir kitokių socialinių mandrybių, apie kurias aš nieko neišmanau. Gal dar nenuleisk rankų (akių)? Siekiant svajonės/vizijos reikia daug dirbt. Todėl aš jokių svajonių ir neturiu. Tinginys. Nu nebent į psichologiją įstot. Bet čia daugiau planas, ne svajonė. Svajonės būna didesnės.
Na, dėl vienišumo tai čia tinka banalus žodis "pavasaris". Juk esi dar labai jauna mergaitė. Žavinga, aišku, bet rimtai žiet nemanau, ar reiktų. Todėl pavasarių ir neapkenčiu. Blaško.
Čia kai sakei, nori sklypo, tai man yra toks įsivaizdavimas, kad gyvenu ant fjordo kranto Islandijoj ir žvejoju. Nu ir gyvenu sau. Ir gražu aplinkuj. Ir viduj tada gražu.
Yra priežasčių liūdėti… bet kažkas wistiek atsitiks. Wisad atsitinka.
Interwiu su wampyru pas mane angliškai ir kompe, jeigu tinka galiu atsiųst kaipnors.
Saunuole kad rhcp klausai ;)~
Ką darom? Dėl vyno ir vyro. Reik.
To EternalEnigma: ne, rimtai nepagalvokau, kodėl akių gydytojai nešioja akinius… hmm, bet šiaip ir nepastebėjau, o kas dėl plastinės chirurgijos, tai jie nėra dikaprija ir pitai vien todel, kad patys saves issioperuot juk negali. Beje as ir neketinu taisyt nei nosies, nei ausų, nei lūpų ar.pan. Nepretenduoju būt Mis Beauty, bet yra matomų defektų kitokių, jei ką.
To Kanapinė: ai, nežinau, ar gerai… kad jis per daug psycho yra ir manęs nemyli kaip draugės.
To Nulis: Aš taip pat esu didelė tinginė, o žodžio "svajonė" išvis stengiuos nevartot (sakau, kad tai pamąstymai, pasvaigimai, galvojimai - nesakau "aš svajoju", sakau "aš galvoju"). Seniau aš ir apie psichologiją svaigau, bet jau užraukiau tą reikalą, nes man ir taip atsibodo būt visų psichologe - dabar aš noriu, kad manimi kas rūpintųsi. Jei vienišumui tinka pasakymas "pavasaris", tai tada tas "pavasaris" man jau belekiek laiko ir net nebepriklauso nuo tikrojo metų laiko, bliamba. o ko sakai, nemanai, kad man reiktų - dukrytės ar sklypo? Turbūt pirmas variantas… Na, aišku, juk tėčio tai nėra, o "nekaltų prasidėjimų" (savaiminių ta prasme) juk nebūna šiais laikais jau… ai, o ir šiaip… nu, nežinau, tiesiog gal bunda labai stiprūs motiniški jausmai man kažkodėl… Praeis, kaip sakant… :)
To Schwarze: Oi, aišku, tinka. Kaip BE GALO aš NORIU… Nu, bet tai kaip atsiųsi - per skype? Ar inrašysi į CD ir paprastu paštu (o taip būtų net paprasčiau). Ką?
To xenera: jo, negaliu jų neklausyt - duag gražių prisiminimų kelia ;)
To inebrium: mieloji, na, vyno galima parduotuvėj nusipirkt… bet dėl vyro bioškį sunkiau. Nors, blyn, nervina - ei, vyrai, kur jūs? Ateikit. Laukiam. Iki skaususmo laukiu… blyn…
Nu vyrą irgi gali nusipirkt :). Tai eik į liaudį. Į duris tai pats nepasibels.
O va dėl tų mamiškų jausmų, tai čia spėju ne mamiški, o šiaip žmogus dažniausiai yra toks bestubutis, kuriam šilumos iš išorės reikia. Ir radijatorius ar vėjelis paprastai nepadeda.
O psichologija tai,manau, daugelį tam tikru paauglystės momentu sužavi. Bet aš tai ten planuoju pakankamai seniai ir stabiliai. Man pats mokslas, sausa teorija įdomu. Nereiškia, kad reik dirbt pagal specialybę. Neabejoju, kad nuo menų nepabėgsiu. Bet psichologija šiaip įdomu. Ir nuo filosofijos netoli. Tas irgi nieko.
Galiu per skype, galiu ir paprastu paštu. Dabar susimąsčiau ar kompaktas į voką telpa=] Tik nelabai aš paprastu paštu pasitikiu.
Bet tai kaip grazu… o tai kur tu dingai, kad neberasai?…
VenusOfAir, aš ir pati nežinau, kaip dingau, kaip ir kur pamečiau save. Tiesiog keitėsi gyvenimas, mano mėgti blogeriai rašė vis rečiau, dar labai nepatiko blogo atnaujinimas ir nauja tvarka bloge, pamažu nustojau čia lankytis, be to blogą atrado kai kurie žmonės, kuriems gal nereikėjo geriau manęs čia rasti. Tad ilgainiui blogą po truputį išstūmė kiti portalai (ypač fb, kur “nolaifinu” pastaruoju metu). Bet kartkartėmis vis dar paskaitau kitų įrašus (tavieji ne išimtis - neseniai skaičiau visus, kokių metų senumo įrašus :) Patiko. Smagu, kad likai bloge ir teberašai :)
Paskutiniu metu galvoju,gal vėl rašyti Blogą. Bet gal rašyti kitoje sitemoje arba susikurti kitą blogą čia, bet ir vartotojo vardas jam man nepatinka šitas ( o pasikeisti turbūt negalima? )
Gali susikurti kita bloga kaip tas pats vartotojas tik su kitu pavadinimu. Kai prisijungi prie savo blogo paspausk atgal ir virsuje paspausk “naujas blogas”. Manasis kurį dabar rašau yra antras, turbūt net nepastebėjai:) Senojo nebetesiu, nes isnaudojau paveiksleliu limita, beje, ji baigiu ir dabar, tai po Nauju Metu kursiuosi nauja, nes man ydomu paciai matyti kaip eina mano gyvenimas ir kas keiciasi. Taip pat galvoju ir apie “blogspot”, bet dar nieko nenusprendziau. Noriu blogo, kur galeciau talpinti daugiau nuotrauku:)
Nezmoniskai faina, kad apsilankei:) Is senu rasiusiuju tikrai labai nedaug belike:)