O man tik čia vienai atrodo, kad nėra laiko, kada gyventi? Nes, nu, ari mokykloj, ari universitete, ari kokiam šūdinam darbe, kad turėtum už ką paėst ir pragyvent… Ir tipo iš viso šito susideda gyvenimas, tokia mūsų paskirtis? Tai eikit jūs šikt su tokiu gyvenimu… tokiom ala perspektyvom… kai pasiekiama tokia riba, kad nėra prasmės, ką ir bedaryti, nes galutinis rezultatas vis vien yra nieko gero… Kartais atrodo, kad žmonės eina ne link tobulėjimo, o link primityvėjimo. Ir tikriausia aš irgi einu šituo keliu, ir kažkaip, nelabai jau ir sugalvoju, ką daryti, kad būtų kitaip. GAL JŪS ŽINOT?
Autoriaus archyvasDu egzaminai! Rytoj ir poryt. Va, kaip pas mus šauniai - aišku, kad į medžiagą VIS DAR pasižiūrėti negaliu, turbūt nė sakyti nereikia… Ir dabar dar atseit filosofijos referatą rašau… Bet meilės išminčiai kažkaip kaip nepajuntu, taip nepajuntu, nors kuolu per galvą daužyk… Ne, nu, o kiap kitaip, jei žmogus per savaitę nesugeba pasiruošti ir tai daro paskutinėmis minutėmis. Čia kažkas negerai su manimi, bet ir univere mokymosi sistema irgi ne pyragai. Ma, bet užteks, nesiskūsiu čia emovai, visgi laukiau filosofija. P.S. gal kas žinot, kaip panaikinti tas mergaites iš šablono viršaus? O čia tipo jėga, kad naujas juodas fonas yra toks kičas? Ar čia tipo bandot skatinti “juodųjų” pozityvumą ir optimizmą? Tyčia nerašiau BLOG’o, vis dar džiaugiausi senuoju, bet tai NE - vis vien perkėlė į čia. Atsimenu senus gūdžius 2005 - uosius, kai tokių nesąmonių niekam nereikėjo, ir ką, nebuvot patenkiti? Na, aišku iš visko reikia užsikalti litų ir čia todėl siūlomas profesionalus planas? Ir kas man pasakys, kada bus draugų įrašai ir kaip man juos surasti?
Pavydžiu žmonėms, kurie patenkinti savo studijų kokybe. Aš tokia laiminga nesijaučiu. Na, aišku, tikrai, kai stojau, nesitikėjau čia būsiant tiek visokiausių marazmų. Šįkart kalbu apie studijų programas ir apskritai dėstymą. Nes aš tikrai nesuprantu kuriam galui reikia konspektuotis apie vieną dalyką iš keturių beveik vienodai žodis į žodį parašytų knygų. Konspektavimas = perrašymui.Dar neminėjau, kad tos paukščių kalbos nesuprantu? Tai va, nesuprantu, todėl „smagu“ taip,kad net norisi galvą daužyt į sieną. O tai kur tada studijavimas? Jei PRIVALOMA nurašyti tas knygas. Besimokydama čia suvokiau,kad visgi nekenčiu kolektyvinio darbo, bet nekenčiu ir ala mokslinio darbo, nes man paprasčiausiai neįdomūs tie kalbos dalykai, kuriuos mokausi. Kadangi studijuoju filologiją, tai vienintelis išsigelbėjimas yra literatūra. Bet ir tai nesuprantu,koks tikslas yra nagrinėti autorių kūrybą iki tokio lygio,kad ką vienomis ar kitomis stiliaus figūromis ar kalbos raiškos priemonėmis norėjo pasakyti autorius – juk dažnai jis ir pats nežino,ką norėjo pasakyti. Rašė, nes rašėsi. Išprotauta, išmąstyta grožinė literatūra – jau nebe grožinė. Aišku, čia tik mano nuomonė, jūs galit nesutikti su ja. Tiesiog padariau tokius pastebėjimus po visų tų recenzijų, analizių ir kitų briedų.
Ir nežinau, aš turbūt esu ne mokslo žmogus ar kažką, man norisi gyvenime kažko daugiau nei nuolat krimsti knygas, ar nematyti pavasarių ir draugų per ala tokį užimtą mokslą, bei naikinti smegenų ląstelieną per sesijas. Nes aš tikrai nemanau,kad iš universiteto išeisiu kažkokia pasikeitusi, protingesnė ir panašiai. Kuo toliau, tuo labiau abejoju ar universitetinis išsilavinimas yra vertas viso jam skirto laiko, pinigų, bemiegių naktų, sveikatos ir nervų. Juk Lietuvoje jis praktiškai nieko vertas. Juk labai dažnai, baigę paprasčiausią vidurinę žmonės uždirba daug daugiau, nei tie vargšai su aukštuoju. Reikėt reikia, bet ar norisi? O visą gyvenimą viską daryti vien dėl ti,kad reikia, tai yra sucks, ar ne? Nes tai kada tuomet GYVENTI? Tiesą sakant, visu šiuo įrašu tenorėjau pasakyti,kad nebejaučiu motyvacijos tam, ką čia esu priversta daryti. Tai gal kas žino, kaip tą motyvaciją susigrąžinti ar išsiugdyti? P.S. Atradau grupę Deathstars! Net nežinojau, kad turiu jų įrašų. Ir visgi. Gothic Metal Forever! J O per naktis iki paryčių skaitau prisiminimus apie Jurgą. Jau treti metai eina be jos… Kažkaip keista,kad taip greitai eina laikas.
Vakar nebuvo paskaitos (dėstytoja susilaužė koją), tad švęsdamos laisvadienį nuėjom į štai šį filmą. Įspūdis žodžiais nenusakomas. Pasakysiu tik tiek, kad jis tikrai vertas tų trylikos Oskarų nominacijų. Ir aš norėsiu turėti DVD, nes tai tikrai, vienas geriausių filmų ir B.Pitt‘as jame tikrai buvo tobuliausias. Dar daug galvojau. Viena draugė yra pasakiusi, kad nėra knygos ar filmo, kurie pranoktų jos pačios gyvenimą. Na, manau, kad pažiūrėjusi šitą, ji pasijustų klydusi. O šiaip aš dažnai norėdavu pasijusti it filme. Bent jau jausmų atžvilgiu, pagaliau suprasti, kas yra ta tikroji meilė, taip dažnai rodoma ekranuose, žiūrint kokį tikrai gerą filmą. Pasiilgau to KAŽKO, sukrečiančio iki širdies gelmių. Hmm, o gal egoistiška taip galvoti ar teigti, kad mano širdis mirusi, suledėjusi. Juk, atrodo, yra žmogus, pasiryžęs dėl manęs padaryti viską. Bet ar aš galiu tą patį padaryti dėl jo? Hmm, gyvenimas sudėtingesnis negu,kad rodo filmuose, bet gal aš per daug noriu iš savęs? Juk iš tikrųjų dar tikrai esu labai jauna ir gyvenime turėtų būti visko (juk ir pirmoji meilė, kuri jau taip toli praeity, taip pat neamžina). Bet kaip sunku tuo patikėti, ne snuo pat paauglystės yra kvailas įsitikinimas apie ala neilgai truksiantį gyvenimą (turbūt čia nebrandumo požymis), nes sunkiai jį isivaizduoju po dešimties, kad ir penkerių metų. Todėl ir norisi viską patirti iškart. Bet visgi iš to noro, ne vienąsyk teko priverti rambėti tą savo kvailą širdį. Todėl dabar sunku. Nors nesu viena. Užutekis. Ramuma, ko galbūt visąlaik norėjau. Bet , kad vis vien viskas kažkaip netaip. O gal aš tiesiog noriu per daug? Bet ar įmanoma norėti per daug? Matyt, pasiilgau vėl kažkiokių uraganų ir potvynių, užliejančių visą mane kaip seniau. Sunku, kai iš praeities turi patirties ir daug daug ironijos, cinizmo, bei sarkazmo. Jausmų atžvilgiu. Tuomet pradedi kvailai (tikriausiai) viskuo abejoti. O ir atstumas tikras visko žudikas. Nenoriu tapti abejinga, noriu JAUSTI ir neprarasti TO jausmo. Gal jau užteks kentėti? Gal Jau užteks PAGALIAU būti silpnai? Gal laikas GYVENTI, o ne tik ruoštis PRADĖTI gyventi?
Šiandien pirmąkart gyvenime, per youtube atsitiktinai radau šitą klipą, tokios muzikos aš šiaip neklausau, bet dabar, ne tik, kad žiūrėjau, bet ir verkiau. Nežinau, kodėl, tai ne tik dėl dainos… gal labiau dėl pačios minties joje ir klipe… Pati labai dažnai savo palaidu liežuviu sugebu įskaudinti artimiausius žmones ir, kad tai padariau suprantu ne iškart. O jau po laiko,kai nuodai širdy išsikeroja… Dažnai visada nori būti visur teisi (tarsi teisesnė už kitus), bet dabar suprantu,kad toli gražu tokia nesu, dažnais atvejais tokia gal ir nebūdavau… Tiesiog, kaip dažnai nori gero, bet turbūt per mažai stengiesi, todėl ir išeina,kaip visada… Na, pagal šį nuvalkiotą posakį - išeina blogai… Kaltė labai sunkus jausmas… Atsiprašau - kaip dažnai, sunku ištarti šį žodį… Labai sunku, bet aš atsiprašau… tikiuosi tie,kam reikia, tai kada nors pajus ir savo sielomis… Ne, aš nenoriu, kad įrašas būtų ymou stail, bet tiesiog kartais reikia išlieti emocijas ne tik per pms… O dabar jau gerai, ašalos apvalo ir ramina. Šiandien sau jas leidau. Vėl pasnigo. Naktį, kai jau miegojau ir nemačiau… Bet šiandien taip gera buvo traukti šaltą orą į plaučius… Naujais suvokimais ir šviesenėm mintimis. O tą beprasmybę dabar dažnai jaučiu ir aš. Paauglystėj irgi jausdavau, bet ji būdavo kitokia… Labiau su prasme, jei beprasmybė apskritai gali turėti prasmę, o dabar… Ne, aš nesu savęs besigailinti auka, ar bent jau nenoriu tokia pasirodyti, jei kam atrodo. Tiesiog noriu pabandyti suprasti. Suklijuoti visus savo sudužusius gabalėlius. Galbūt suklijuoti kažką naujo, kitokio. Nes tikrai pagaliau metas keistis. Jaučiu tai. Aišku, per vieną vakarą tas yra nerealu, bet, matyt, verta pasistengti nenuleisti rankų ir, kaip dažniausiai, visko nemesti, pasitaikius pirmąjai nesėkmei…
Bet visgi labai sunku išrauti savidestrukciją, kai ji lydėjo ištisus ir nevienerius metus. Sentimentai. /…/ Nepaisant visko, šis penktadienis buvo prasmingiausias iš visos pusantros savaitės, kai esu namie. O namie, kaip namie: visada jaučiuosi tarsi grįžusi kelerius metus atgal. Mamos pagrindiniai klausimai: “ką valgei?”, “kodėl nevalgei?”. Na, žinoma, ką jidar gali pasiūkyti savo atseit suaugusiam vaikui. Bet ne tokiam jau suaugusiam jos akimis, nes vis dar reikia atsiskaityti, kur išeinu ir kur bei kodėl nenakvosiu namie. Aš jau jai nieko dėl to stengiuosi nesakyti, bet… Reziumuojant viską, turiu pasakyt, kad visai nelaukiu naujo semestro, kuris prasidės nuo pirmadienio. Ir pats geriausias poilsis yra aktyvus, o ne trynimasis namie. Kadangi ketvirtadienį - penktadienį to nedariau, tai ir prasmės dienos įgavo. Ir dar. Gera susitikti su senias draugais. Tik aišku, kaip visada pritrūksta laiko ilgiau pabūti kartu.
Laba diena, tai su naujais visus. Ir su tokiu gausiu pirmu šių metų sniegu – šiandien klampoti per beveik iki kelių pusnis ir pūgą buvo tikrai linksma J. Dieve, seniai beregėjau tiek sniego J. Bet kaip vis dėl to graudu grįžti į realybę po dviejų savaičių šventinio maratono. Tai vakar verkiau pusę nakties. Gerai, kad nors jis buvo šalia. Ir guodė. Nes yra biškį baisu: rytoj egzaminas (aš dar net neatsivertus knygų ir užrašų). Aprangos kodas – sijonas ir palaidė gilia iškirpte kažin ar suveiks, to nepraktikuoju niekada, bet teko girdėti, kad būtent taip reikia eiti pas mūsų „mielajį“ D., kuris jau yra toks senas pirdyla šlykštukas ir, nors vilki megztuką aukštu kaklu, vis vien ryje tave akimis, tai teks kažkaip matyt suktis, nes nu nafik, nieko aš turbūt vis vien neišmoksiu apie senovės pedagogiką. Ir dar aišku neatlikta snei vienas pasižadėjimas sau per šias neva atostogas – t.y. nepadarytas nė vienas su mokslu susijęs darbas ir neužbaigti seni. Dėl to labai baisu šita sesija kol kas. Ir dargi, nekenčiu čia grįžt, nes šis miestas man asocijuojasi tik su mokslu, šalčiu ir vienatve, nors atrodytų tiek galimybių, bet aš jų neišnaudoju: tingiu arba neturiu jėgų. Ir mane erzina tos geltonai/ oranžiniai dryžuotos sienos, jos skatina tik nenormalų valgymą. Ir dar žiauriai pučia per langus, o kambaryje tebuvo 12 laipsnių šilumos, kai grįžau (dabar tik 15, nors jau nežinau, kiek laiko laikau įjungtą šildytuvą, tik kad jis visada menkai šildo). Rankos ledinės, o kojos su vilnoninėmis kojinėmis taip pat sustingusios. Ir dar greičiausiai peršalau per naujus kai be palto ėjau „padėt“ šašlykinėj degint „buratino“. Tai va, šitai ir skaudanti gerklė „labai nuteikia“ mokytis – eina šikt. Bet linksmiausia tai, kad man į draugus taikosi kambariokės bernas, kurio nors nepažįstu, bet dėl įvairių poelgių tiesiog nekenčiu. Apie kokį prielankumą galima galbėti, kai šiandien randu dviejų savaičių senumo šiukšles neišneštas, savo bulvių maiše neaiškius popierius, o patraukus šiukšliadėžę ant grindų visu gražumu puikuojasi PANAUDOTAS prezervatyvas. Vos neapsivėmiau. Ir man atsibodo tai, kad nuolat naudojamas mano tualetinis popierius (dabar slepiu - apgailėtina) ir mano indai kambariokkrušio, nes kitaip jo vadint ir neįmanoma. Ir kaip visa tai šlykštu, nes maniškė kvailė (oi, tipo pirmąkart įsimylėjo, todėl tokia naivi ir nepažįsta vyrų, nors tas tai net ne vyras, o pacukas kažkoks dar – aš tokių nekenčiu nuo mokyklos laikų): jis ją skaudina ir ji jau nevienąkart dėl jo verkė mano akivaizdoj (nors viso labo jie tipo draugauja tik trečias mėnuo), kažkoks košmaras, kai pasiklausai, kuo kartais jis ją iš pavydo ir durnumo apkaltina. O čia dar į draugus taiko – išgraužk, balvone.Tai va, dėl savo „nuostabaus“ radinio įtakos aš tam berneliui parašiau internetu, kad kitąsyk pataikytų šiukšliadėžėn, o kambariokės jau laukia laiškiukas ant lovos. Aš, blemba, nesitaikstysiu. Ir pamiršau atsvežti nusipirktos skanios arbatos iš namų ir gaila, mano dovanos – šilto pledo su šuniukais (nors kaip man jo reikėtų dabar), taip pat šiandien nebuvo įmanoma transportuoti (trijų tašių man ir taip buvo per daug), plius nutrūko kuprinės petnešos dirželis – tai, kaip dabar aš keliausiu? Gaida, blė. Dar valgiau šiandien ličių. Ir gavau pavėluotą kalėdinę dovaną - šokolado iš “Šokolado namų” ir tokių kvepiančių dalykėlių į vonią. O pirmą naujųjų metų dieną mes 12 valandų žaidėm kortom (nežinau, kiek valandų sugaišom su Durnium ir Vežimu), tik pokerio iš centų aš nežaidžiau – nemoku, bet įdomu buvo stebėti. Ir visai neatsibodo, nes protarpiais gurkšnojant debesis vyno žaisti labai smagu, ypač, kai laimi J.
Taigi naujienos yra tokios, kad trečiadienį mūsų Šūduniversitety lankėsi labai mielas ir įdomus žmogus - rašytojas Kazys Saja. Buvo labai įdomus susitikimas. Rašytojas papasakojo apie savo gyvenimą, kūrybą ir dramas. Tik gaila, kad negalėjau per savo PPD dalyvauti visame susitikime. Saja toks nuoširdus, atviras ir tiesiog dūšios žmogus. Pagarba Jums. Bet gi mūsų debilės mergos to nesuvokia ir vidury susitikimo ima aptarinėt viena kitos šukuosenas ir traškinti saldainių popierėlius. Man baisu, kokios debilės pas mus mokosi. Na, čia jau virš visko, jokios pagarbos nei sau, nei kitiems. Aš nesuprantu, kam tuomet eiti, jei neįdomu - juk neprivaloma. Bet kvailumo keliai nežinomi. Pz, čia tokia gili provincija, kad baisu. Ir dar. Nesuprantu, kodėl mergos taip žeminasi dėl bernų. Jis ją kaltina tuo, kad prieš du mėnesius susitiko su draugu ir tas darė jai masažą. Bet esmė ta, kad kaltina po tų dviejų mėnesių (dašilo, blin) ir dar per jos gimtadienį - oho, kokia šauni dovanėlė. O paskui toji verkia, nori jam teisintis, nors nėra dėl ko. Nu, velniop, aš negaliu į tai ramiai žiūrėt. Kodėl klesti toks durnizmas? Grupėj irgi nx - pastaba, kad žmogus iki trečio kurso nesugeba užsiregistruoti bibliotekoje (kai aš tuo tarpu esu trijose ir nedarau iš to prblemos) ir amžinai neturi knygų, paverčia mane prieše, kuriai “gaila knygų” ir išvis išsirutulioja į milžiniško masto konfliktą. Mat aš “moralizuoju”, bet tai kiek galima - tai gal tada neverta vaizduoti nežinia ko, jei jau taip sunku išgirsti nekaltą pastabą, nes užknisa nutylėt. Aš už žodžio laisvę. Tai va, tiek. Dabar yra trečia valanda ryto. 10 h atsikaitymas iš poezijos SP, o 12 h pristatinėju dramą. Dar reikia pabaigt skaityt Ostrauską. Vienu žodžiu, zombėju.
(mano angelas Jurgai) Vakar buvo Jurgos gimimo diena. Antri metai kaip be Jurgos… Bet ne, vis dėl to ji ten (Vilniaus rotušėje) buvo. Turbūt labiausiai tada, kai pradėjo degti laidai, rodant ištraukas iš kuriamo apie ją filmo „Šokis dykumoje“, kaip tik tuo momentu, kai Jurga kalbėjo iš video įrašo. Bet lietuviai nebūtų lietuviais, jei kai kurios personos nebūtų supanikavę ir teatrališkai kosėdami sprukę (neva, gelbėkit – degam) iš ir taip sausakimšos salės. Buvo juokinga. O kai kurie žmonės ėmė ploti už Jurgos pokštą. Mildažytė juokaudama pasakė, kad vakarėlis pavyko, o Jurga tikriausiai norejo, kad atidarytume langus J. Et, tik gaila, kad daugiau neberodė „Šokio dykumoje“ ištraukų.
Jurgai buvo galima padovanoti angelą, ką aš ir padariau. Taip pat buvo galima pasiimti po renginio kito žmogaus Jurgai atneštą angelą. Daugelis suskubo tai daryti, bet aš neėmiau – juk duoti smagiau, nei gauti. O apskritai didžiausia dovana visiems manau buvo Tyto albos išleista knyga „Jurga“. Jau pradėjau ją skaityti – nors puslapių beveik 700, bet knyga skaitosi neįtikėtinai greitai ir tikrai labai įtraukia. Smagu dar kartą prisiliesti prie Jurgos ją pažinojusių žmonių žodžiais, mintimis, atsiminimais… Apskritai kalbant, renginys buvo pavykęs: dar niekda nesu buvusi panašiame gimtadienyje. Po visko viename keliose senamiesčio kavinaitėse ir mes pakėlėm už Jurgą taures. Kaip pasakė, berods Padegimas, su gimtadieniu, mieloji!
Nu ką, ketvirtadieniais pajamėm Scorpions (nuotraukų nebus). Paskui gan linksmai važiavom per naktinę Lietuvėlę namolio. Penktadienį nėjom į paskaitas, bet už tai buvom dvejuose darbuose, kur skaitėm knygą vaikų literatūrai :). O namuose išbandėm projektorių - kinoteatras namie buvo visai vykęs :) Ir dar gėrėm baisiai skanų vyno gėrimą su ličiais. Šeštadienį vėlgi teko padalyvauti kažkieno darbe, kur baigiau skaityti knygą. Po to buvo dvi picos ir “ZIP”, Bei vėlgi daug kino ant sienos. “Kung Fu Panda” - labai super :D. Sekmadienį ilgai ilgai miegojom. Gavau dovanų persimoną, sako: “pagalvojau, kad norėsi”. Tai buvo tikrai miela. O paskui lauktuvių gavau naminių kibinų - oho :) O geriausia, kad tiek daug laiko galėjom praleisti kartu nes tai taip retai pasitaiko. Sako, kad dabar be manęs jau ir miegas nebe tas :). Ir dar labai gerai, kad pagaliau iš amerikės atėjo nauji (senuosius teko, deja, parduoti) katininiai batukai. Va, maždaug tokie:
Tai tiek, geros visiems savaitės. Šiandien išsidėjau net visas keturias paskaitas, nuo 8 h ryto - ką gi, pradžia visai nebloga :). Šiandien irgi buvo vyno. Raudono. Mmmm…. :) |
Įrašų RSS srautas